Alfredas Girdziušas Paliesius„Burokaraisčio“ gimimas
Preliudija
Sako, - reikia būti vietoje ir laiku.
2008 metų gegužės 9 dieną, kada rusai šventė „pergalės“ dieną, o vilniečiai valė ant Žaliojo tilto pasilikusį sovietinių laikų reliktą – skulptūras, vaizduojančias raudonosios armijos „nenugalimumą“, aplipdytas ir apipaišytas svastikomis, užslinkau pas A.Mickevičiaus bibliotekos direktorių, Petrą Zurlį - nuostabų dzūką ir žmogų.
Sako, - reikia būti vietoje ir laiku.
2008 metų gegužės 9 dieną, kada rusai šventė „pergalės“ dieną, o vilniečiai valė ant Žaliojo tilto pasilikusį sovietinių laikų reliktą – skulptūras, vaizduojančias raudonosios armijos „nenugalimumą“, aplipdytas ir apipaišytas svastikomis, užslinkau pas A.Mickevičiaus bibliotekos direktorių, Petrą Zurlį - nuostabų dzūką ir žmogų.
Petras Zurlys
Pirmiausia buvau paklaustas ką gersiu: arbatos, kavos ar dar ko nors stipresnio. Uždaviau kontrklausimą – ar galima pateikti vaišes atvirkščiai. Mano nuostabai atsidarė didžiulis Žemės rutulio gaublys ir iš magmos, bazalto bei granito glūdumos išlindo gintarinės spalvos magma, supilstyta į raštais papuoštą butelį. Jos temperatūra, žinoma, nesiekė nė 3000 laipsnių karščio, idant nesudegtų bibliotekoje saugomi minties lobiai. Karti gyvenimiška patirtis man kuždėjo, kad gali nudegti ne tik į žarijas. Tad atsargiai pakėliau taurę ir priglaudžiau prie lūpų – jautriausio temperatūros ar laipsnių indikatoriaus. Mano nuostabai ši magma buvo gerokai atvėsusi, bet pakankami karšta, kad, slysdama mano gerkle, įkaitintų stemplę.
Tai buvo nepakartojama akimirka, užplūdusi ne tik Dzūkijos krašto matytais vaizdais, bet ir to krašto miškų glūdimose gimusio stebuklo – ugninio drakono syvų skoniu. Deja, tai nebuvo Dzūkijos karčioji ašarėlė. Ši "lava" tik priminė tą aromatą ar konglomeratą, kurį sudarė visų Dzūkijoje augančių žolelių skonių mišinys. Deja, tai buvo tik aukščiausios rūšies brendis ar konjakas, negalintis skoniu bei aromatu prilygti dzūkiškajai naminei. Bet buvo vis gi nepakartojama!!!
Tai buvo nepakartojama akimirka, užplūdusi ne tik Dzūkijos krašto matytais vaizdais, bet ir to krašto miškų glūdimose gimusio stebuklo – ugninio drakono syvų skoniu. Deja, tai nebuvo Dzūkijos karčioji ašarėlė. Ši "lava" tik priminė tą aromatą ar konglomeratą, kurį sudarė visų Dzūkijoje augančių žolelių skonių mišinys. Deja, tai buvo tik aukščiausios rūšies brendis ar konjakas, negalintis skoniu bei aromatu prilygti dzūkiškajai naminei. Bet buvo vis gi nepakartojama!!!
Staiga ant stalo pamačiau knygą. „Burokaraistis“ skaitau.
Petras nustebęs klausia, ar aš dar neturiu šio leidinio.
Kur turėsi, jeigu Dzūkijoje tik prieš metus buvau.
O Petras, pasirodo, gimęs Burokaraistyje. Pasirodo dar, kad jau antra knyga išleista Burokaraisčio kaime, o ruošiama jau trečioji. Ir šio leidinio autorė - burokaraistietė, mokytoja Ona Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, surinkusi apie to krašto žmones apstu medžiagos.
Man tįsta jau seilė. Žinau, kad Petras, organizavęs ir kraštiečių susitikimus bei tų knygų išleidimą į pasaulį, nepagailės Lietuvos Rytų dzūkui, ignaliniečiui, t.y. man, tos knygos. Nepatingėjo Petras nubėgti į sandėlį ir atnešė pirmąją knygą. Tada aš, nurijęs seilę ir, vaizduodamas išdidų, paskelbiau ultimatumą: knyga turi būti pasirašyta autorės arba to karšto atstovo Petro Zurlio. Žinoma, įvyko susistumdymas, apsižodžiavimai ir, pagaliau Petras Zurlys ant pirmosios knygos užrašė: “............................... Linkiu kiekvienam Lietuviui turėti savąjį Burokaraistį“.
Petras nustebęs klausia, ar aš dar neturiu šio leidinio.
Kur turėsi, jeigu Dzūkijoje tik prieš metus buvau.
O Petras, pasirodo, gimęs Burokaraistyje. Pasirodo dar, kad jau antra knyga išleista Burokaraisčio kaime, o ruošiama jau trečioji. Ir šio leidinio autorė - burokaraistietė, mokytoja Ona Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, surinkusi apie to krašto žmones apstu medžiagos.
Man tįsta jau seilė. Žinau, kad Petras, organizavęs ir kraštiečių susitikimus bei tų knygų išleidimą į pasaulį, nepagailės Lietuvos Rytų dzūkui, ignaliniečiui, t.y. man, tos knygos. Nepatingėjo Petras nubėgti į sandėlį ir atnešė pirmąją knygą. Tada aš, nurijęs seilę ir, vaizduodamas išdidų, paskelbiau ultimatumą: knyga turi būti pasirašyta autorės arba to karšto atstovo Petro Zurlio. Žinoma, įvyko susistumdymas, apsižodžiavimai ir, pagaliau Petras Zurlys ant pirmosios knygos užrašė: “............................... Linkiu kiekvienam Lietuviui turėti savąjį Burokaraistį“.
Ten, kur daugtaškis atkaltas,- tai mano vardas įrašytas. Ir data: 2008 05 09.
To man ir betrūko – jau nieks neapkaltins, kad šias knygas nugvelbiau dzūkeliui iš bibliotekos.
O tada gimė mintis.
Na, juk reikėjo kuo nors atsidėkoti šeimininkui Petrui Zurliui už gerą širdį. Ir pasisiūliau aš jam sukurti to kaimo internetinį puslapį „Burokaraistis“. Ilgai tarėmės, derėjomės, ir, pagaliau, kai jį prispaudžiau prie kompiuterio, tas dzūkelis Zurlys pasidavė. Sukirtome rankomis. Ir tuo metu paskambino man dukra Ūla. Tai buvo 13 val. 53 min. 23 s. Tuo metu Petras ir aš, Alfredas, sutarties vardan dar spaudėme viens kitam letenas.
To man ir betrūko – jau nieks neapkaltins, kad šias knygas nugvelbiau dzūkeliui iš bibliotekos.
O tada gimė mintis.
Na, juk reikėjo kuo nors atsidėkoti šeimininkui Petrui Zurliui už gerą širdį. Ir pasisiūliau aš jam sukurti to kaimo internetinį puslapį „Burokaraistis“. Ilgai tarėmės, derėjomės, ir, pagaliau, kai jį prispaudžiau prie kompiuterio, tas dzūkelis Zurlys pasidavė. Sukirtome rankomis. Ir tuo metu paskambino man dukra Ūla. Tai buvo 13 val. 53 min. 23 s. Tuo metu Petras ir aš, Alfredas, sutarties vardan dar spaudėme viens kitam letenas.
„Burokaraistis“ „pradėtas“ 2008 m. gegužės 9 d. 13 val.53 min. 23 s., o pasaulį išvydo 16 val. 53 min., tai yra „nėštumas“ truko 3 valandas.
Va, sako, kad virusai greitai dauginasi. Tada supratau iš kur internetiniai virusai atsiranda - šiuo "virusu", manau, Petras Zurlys "užkrės" dar ne vieną burokaraistietį dzūką. O aš trinsiu letenas ir džiaugsiuos - nuo šio viruso vaistų nėra...
Telaimina visi lietuviški dzūkiškieji šventieji į šį pasaulį atėjusį dviejų dzūkų pagimdytą ir „pakrikštytą“ inernetinį puslapį „Burokaraistis“. Pilnas vardas ir pavardė šio tvarinio tebūnie: http://burokaraistis.blogspot.com/
Amen.
Telaimina visi lietuviški dzūkiškieji šventieji į šį pasaulį atėjusį dviejų dzūkų pagimdytą ir „pakrikštytą“ inernetinį puslapį „Burokaraistis“. Pilnas vardas ir pavardė šio tvarinio tebūnie: http://burokaraistis.blogspot.com/
Amen.
Šis dokumentas rodo, kad sandėris buvo patvirtintas sąžiningai ir laikantis visų Lietuvos Respublikos įstatymų bei Lietuvių Garbės Kodekso.
Burokaraistis - Vikipedija
Burokaraistis – kaimas Varėnos rajone, vakariniame Burokaraisčio ežero krante, ... Rodomas puslapis
Burokaraistis – kaimas Varėnos rajone, vakariniame Burokaraisčio ežero krante, ... Rodomas puslapis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Burokaraistis" ...lt.wikipedia.org/wiki/Burokaraistis - 14k - Google kopija - Panašūs puslapiai
Burokaraistis
Burokaraistis
Skaitytojams pristatyta antroji knyga „Burokaraistis “. Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje gausiam būriui buvusių ir esamų burokaraistiečių ...www.varena.lt/lt/Naujienospradinis/burokaraistis/ - 53k - Google kopija - Panašūs puslapiai
Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje gausiam būriui buvusių ir esamų burokaraistiečių ir Varėnos skaitytojų pristatyta antroji knyga apie nykstantį Burokaraisčio kaimą. Visi dalyvavusieji knygos pristatyme dovanų gavo abi knygas.
Ši dienos šviesą išvydusi knyga – tai tarsi paminklas nykstančiam Dzūkijos kaimui, dar vienas prisilytėjimas prie unikalių, bet pamažu nykstančių ir į nebūtį išeinančių Dzūkijos vertybių. Pirmojoje knygoje, išleistoje prieš keturis metus, jos autorė Ona Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė remiantis rašytiniais šaltiniais nuosekliai ir išraiškingai atkūrė savo gimtojo kaimo istoriją nuo 1561 iki 2001 metų. Joje daug vietos skiriama dzūkų buičiai ir tautosakai, papročiams ir liaudies medicinai.Antroje knygoje istorija pasakojama kaimo vaikų, anūkų lūpomis, čia apstu atskirų šeimų istorijos, gausu liaudies medicinos patarimų bei receptų.
Ši dienos šviesą išvydusi knyga – tai tarsi paminklas nykstančiam Dzūkijos kaimui, dar vienas prisilytėjimas prie unikalių, bet pamažu nykstančių ir į nebūtį išeinančių Dzūkijos vertybių. Pirmojoje knygoje, išleistoje prieš keturis metus, jos autorė Ona Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė remiantis rašytiniais šaltiniais nuosekliai ir išraiškingai atkūrė savo gimtojo kaimo istoriją nuo 1561 iki 2001 metų. Joje daug vietos skiriama dzūkų buičiai ir tautosakai, papročiams ir liaudies medicinai.Antroje knygoje istorija pasakojama kaimo vaikų, anūkų lūpomis, čia apstu atskirų šeimų istorijos, gausu liaudies medicinos patarimų bei receptų.
Pristatant šią knygą, Vilniaus viešosios A. Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys, kilęs iš šio kaimo, sakė, jog Lietuvoje nėra kito tokio pavyzdžio, kad apie nedidelį kaimelį būtų išleistos dvi knygos. Pasak jo, pirmosios knygos viršelyje pavaizduotas kaimiškos trobos langas uždaras, o antrojoje jis atvertas – tai tarsi kvietimas rašyti apie jį daugiau. Knygos autorė dalijosi prisiminimais apie knygos, kuriai medžiaga buvo renkama keletą metų, sudarymą, apie gimtojo kaimo praeitį ir nūdieną.Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas sakė, jog tokios knygos labai vertingos, nes jose glūdi istorinė mūsų krašto atmintis. Jis pasidžiaugė kraštiečiais, kad ir toli begyvenančiais, kad ir kokias pareigas beužimančiais, bet nepamirštančiais gimto krašto ir garsinančiais jį.
Mokslininkas Vytautas Rimša paminėjo, kad ši knyga - didelis įnašas į Lietuvos bendruomenių gyvenimo tyrinėjimo sritis, joje galima aptikti 5 - 6 mokslo šakų sritis, daug etnokultūros elementų, istorijos faktų, žinių apie kaimo buitį, kultūrą, švietimą, kaimo raidą ir žmonių likimus. V. Rimša žavėjosi ir autorės entuziazmu, kruopštumu, nuoseklumu ir objektyvumu. Apie knygos paminklinę reikšmę kalbėjo ir redaktorius Vladas Buragas.Knygos autorę Oną Vaškelevičiūtę pasveikino Seimo narys Gediminas Jakavonis, dovanodamas jai odinį portfelį – naujiems rankraščiams. Su nostalgija vaikystės prisiminimais dalijosi burokaraistietės Jadvygos Baublienės dukra, Seimo narė Aldona Staponkienė. Knygos autorei A.Staponkienė įteikė Premjero vardinį laikrodį.Elenai Sviklienei, Vitai Sviklaitei ir visiems kaimo žmonėms Seimo narė įteikė padėką: „esama žmonių, kurie savo kruopštumu atgaivina pamirštas istorijos detales, nupučia užmaršties dulkes. Tik gyvos istorijos akiratyje augantis žmogus tampa savo gimtinės piliečiu“.Po knygos pristatymo dar ilgokai jos autorė kiekvienam panorusiam gauti jos autografą, įrašė po palinkėjimą.
Dokumentų ir ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistė Rūta Averkienė,
tel. 3 19 80, 8 614 99 144,
Dokumentų ir ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistė Rūta Averkienė,
tel. 3 19 80, 8 614 99 144,
Informacija iš laikraščio "Voruta"
Nauja knyga apie kaimo gyvenimą ir etnografiją
Lapkričio mėnesį Varėnos rajono gyventojus pasiekė antroji Onos Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės knygos „Burokaraistis“ dalis. Tai – pirmieji jos egzemplioriai. Gruodžio mėnesį knyga atsidurs Lietuvos bibliotekų kolektoriuje. Pirmoji jos dalis buvo išspausdinta 2003 m. ir susilaukė nemažo susidėmėjimo*. Knyga labai palankiai buvo įvertinta dviejose (I d. – 2003 m., II d. – 2007 m.) Varėnos rajono Merkinės seniūnijos Burokaraisčio kaimo gyventojų bendruomenės sueigose. Pristatant antrąją jos dalį, žemdirbiai vos tilpo Varėnos rajono bibliotekos skaitykloje. Atvyko ir autorė, rajono vadovai ir kiti svečiai. Kuo knyga taip sudomino rajono visuomenę, kuo įdomi ir vertinga skaitytojui?
Visų pirma, ji stebina skaitytoją labai didele aprašomų įvykių chronologine aprėptimi ir istorinės bei kitos faktografinės medžiagos apie Dzūkijos krašto kaimo žmonių gyvenimą gausa. Pristatydamas antrąją knygos dalį, jos aptarimo organizatorius, Burokaraisčio kaimo bendruomenės atstovas, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos (VAVB) direktorius Petras Zurlys, pažymėjo, kad autorė, rinkdama medžiagą, atliko milžinišką darbą. Beveik penkiasdešimt metų jį nuosekliai kaupė faktus, todėl žinių apie kaimą čia randame nuo pat jo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1561 m.) iki šių dienų. Gausu ir archyvinių dokumentų kopijų bei nuotraukų.
Kita vertus, labai plati ir įvairi yra knygos tematika. Jau pirmosios dalies redaktorius Alijušas Grėbliūnas yra minėjęs, kad čia surinkta etnografinė medžiaga apie kaimo žmonių buities ir ūkio darbus (žemės dirbimą, derliaus nuėmimą, linininkystę, bitininkystę, naktigones ir kt.), vestuves ir šeimų gyvenimą, liaudies mediciną, religines šventes, valgių ir gėrimų gaminimą, etiketą, prietarus. Daug vietos skirta Dzūkų tautosakai, spausdinamos unikalios vestuvių ir krikštynų dainos. Išsamiai aprašytos Burokaraisčio kaimo XVII a. sodybos (gyvenamieji namai, pirtys, tvoros, apavas ir drabužiai, kraičio skrynios), žmonių tarpusavio santykiai ir kt. Kartu spausdinamos kaimo žmonių istorijos, pateikiami kaimo sodybų išsidėstymo 1934 ir 2000 m. planai ir daug kitos vertingos medžiagos (1 t., p. 4).
Antrojoje knygos dalyje skelbiami Burokaraisčio kaimo vaikų ir anūkų pasakojimai apie sunkius karo metų išgyvenimus, neramius pokario laikus, kaimo žmonių, stovėjusių vienoje ar kitoje barikados pusėje, sulaužytus likimus, tėvų rūpesčius dėl vaikų mokslo bei jų ateities, kaimo žmonių tarpusavio santykius, giminystės ryšius, neblėstančią meilę savo Tėvynei, kraštui ir jo žmonėms, iš kartos į kartą perduodamą patriotizmą. Itin daug vietos skirta liaudies medicinai, gydomosioms žolelėms bei kitoms gydymo (-si) priemonėms. Skyriuje „Senoliai pasakoja“ randame net liaudiškosios etnokosmologijos žinių. Tarp jų – ką senoliai išmanė apie gamtos reiškinius, kaip jie šias žinias įvairiais metų laikais taikė kasdieniniame savo gyvenime, ypač buityje ir dirbdami žemės ūkio darbus. Yra čia ir mažosios tautosakos dalykų: senovinių mįslių pasakų, mįslių galvosūkių, liaudies dainų, senovinių pašmaikštavimų ir kt.
Kalbėdamas apie leidinį (I ir II d.), VAVB bibliografas Vytautas Rimša itin pabrėžė jo mokslinę-istorinę, etnografinę, kraštotyrinę ir lingvistinę (yra daug Dzūkų tarmės pavyzdžių, sudarytas aiškinamasis dzūkiškų žodžių žodynėlis) reikšmę. Taigi ši knyga – amžinas rašytinis paminklas kelių kartų Burokaraisčio kaimo žmonėms ir jų darbams. Ji prisodrinta faktų apie Dzūkijos kaimo žmonių likimus, buitį, darbus, švietimą, kultūrą, tarpusavio santykius, dvasinį pasaulį – tikėjimą, papročius, išmintį ir savimonę. Kita vertus, knygoje surinkta tiek daug etnografinės medžiagos, kad ji pelnytai galėtų tapti gan rimtu šaltiniu tolesniems XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios Dzūkijos kaimo žmonių gyvenimo etnokultūros tyrinėjimams. Pagaliau, knygą gali būti geru pavyzdžiu pradedantiesiems šalies kraštotyrininkams, ketinantiems rašyti savųjų kaimų istorijas.
Antrosios dalies redaktorius Vladas Buragas sakė, kad šio leidinio redagavimas pareikalavo nepaprasto kruopštumo, nes čia be galo daug įvykių. Nepaisant to, jis skatino visus drąsiau imtis kraštotyros darbo ir, nieko nelaukiant, rengti savo kaimų bei miestelių istorijas, nes pasikeitus žmonių generacijai, nebeliks kaime žmonių, menančių praeities įvykius, senąsias kaimo tradicijas, papročius.
Labai palankiai knygą įvertino ir už kruopštų darbą autorei nuoširdžiai dėkojo leidyklos „Jandrija“ direktorius Jonas Endrijaitis, Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas, LR Seimo nariai – Aldona Staponkienė ir Gediminas Jakovonis, Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovas Alfonsas Kairys, Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, knygos autorės buvusios bendradarbės – Druskininkų krašto mokytojos ir kiti aptarimo dalyviai. Kartu „Burokaraistis“ autorę O. Zakarauskienę jie pasveikino su gimtadieniu. Knygos autorė, redaktoriai, leidėjai, taip pat ir Burokaraisčio kaimo bendruomenės susitikimo organizatoriai buvo apdovanoti LR Seimo narių, Varėnos rajono savivaldybės, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos padėkos raštais ir asmeninėmis dovanomis. O knygos autorei O. Zakarauskienei už ilgametį darbą, kaupiant kraštotyrinę medžiagą ir rašant minėtos knygos dvitomį, buvo įteikta išskirtinė Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos Pirmininko Gedimino Kirkilo padėka bei dovana – vardinis laikrodis.
Padėkojusi už apdovanojimus ir tokį platų knygos „Burokaraistis“ aptarimą bei pristatymą gimtojo krašto žmonėms ir Varėnos rajono visuomenei, leidinio autorė priminė, kad siekti užsibrėžto tikslo ją visuomet skatino meilė savo gimtajam kraštui, pagarba jo žmonėms ir pasišventimas kraštotyros darbui. Jos žodžiais, ji norėjusi „<...> dabartiniam jaunimui ir ateinančioms kartoms papasakoti apie senąjį Burokaraistį, jo žmones, šimtmečiais išsaugojusius lietuvių kalbą, papročius, kovojusius prieš visokio plauko okupantus, už Nepriklausomą Lietuvą, savo vaikams diegusių meilę žemei, dorovės principus“. Atliktas darbas rodo, kad su šiais savo siekiais knygos autorė sėkmingai susidorojo...
Šiandien knyga „Burokaraistis“ (I – II d.) lygiomis teisėmis gali stoti į vieną gretą su tokiais moksliniais Lietuvos istorijos, kraštotyros ir etnografijos darbais, kaip Eduardo Volterio „Etnografinė išvyka į Lietuvą ir Žemaitiją 1887 metų vasarą“, Žemės ūkio akademijos prof. Jono Aleksos 1932 m. atliktų sociologinių tyrimų „Lietuvos kaimo moteris sodietė“, apėmusių 37-ių respublikos kaimų vidutinių ūkių moterų gyvenimą, apibendrinimais, Lietuvos TSR MA Istorijos instituto 1958–1989 m. išleista 14-kos tomų serija „Iš lietuvių kultūros istorijos“, tarp jų – Izidoriaus Butkevičiaus, Vidos Kulikauskienės, Marijos Miliuvienės ir Angelės Vyšniauskaitės studija „Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas“ (serijos t. 11, 1981 m.) ar kita jų knyga „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“ (t. 13, 1985 m.).
O. akarauskienės „Burokaraistis“ (I–II d.) istorinės ir etnografinės medžiagos gausa mums mena ir Lietuvos kraštotyros draugijos Vilniaus krašte surengtų kompleksinių ekspedicijų (vadovas Norbertas Vėlius) medžiagos pagrindu 1964–1971 m. išleistą dešimtį mokslinių monografijų. Tarp jų – Zervynos 1964 m., Ignalinos kraštas 1966 m., Dieveniškės 1968 m., Raudondvaris 1969 m., Eržvilkas 1970 m., Dubingiai 1971 m. ir kt.
Savo turiniu knyga taip pat yra labai artima po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Petro Jonušo ir Venanto Mačiekaus iniciatyva pradėtos leisti knygų serijos „Lietuvos valsčiai“ kraštotyros ir etnografijos leidiniams. Jau išspausdinta 14 šios serijos knygų. Tai – Sintautai 1996 m., Obeliai 1998 m., Plateliai 1999 m., Širvintos 2000 ., Žiobiškis 2000 m., Lygumai. Stačiūnai, Veliuona, Raguva (visos trys 2001 m.), Seredžius 2003 m., Kvėdarna 2004 m., Papilė 2004 m., Tauragnai, Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Laukuva (visos trys 2005 m.).
Visa tai rodo, kad iki šiol Lietuvoje yra atliktas didelis istorinių ir etnografinių Lietuvos kaimo gyventojų tyrinėjimų mokslinis įdirbis. Nemažai šia tema yra išleistų ir vertingų mokslinių leidinių. Nepaisant to, mokytojos O. Zakarauskienės knyga „Burokaraistis“ yra viena pirmųjų, kurioje taip plačiai aprėpta, atskleista ir aprašyta vieno iš Dzūkijos krašto kaimų, taip pat– ir dalies šio regiono gyventojų istorija bei etnokultūra. Tai didina šios knygos mokslinę bei praktinę reikšmę ir kartu rodo, kad ji yra svarus įnašas į bendrą Lietuvos istorijos, kraštotyros bei etnografijos aruodą.
Prie knygos pasirodymo daug prisidėjo Burokaraisčio kaimo bendruomenė, kraštiečiai ir kiti rėmėjai. Tai – Kultūros ministerija, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, Kultūros ir sporto rėmimo fondas, leidykla „Jandrija“, Varėnos rajono savivaldybė, Varėnos rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos.
Yra prielaidų, kad leidinys nenuguls bibliotekų lentynose. Pastaruoju metu, vis didėjant Lietuvos gyventojų susidomėjimui savo šeimų, kaimų ir miestelių istorijų rašymu, knyga „Burokaraistis“ galėtų būti labai pravarti kitoms gyventojų bendruomenėms. Ir ne vien savuoju pavyzdžiu ar vien edukacine prasme, bet taip pat – ir metodiniu atžvilgiu, ypač visiems tiems, kurie ketina imtis savo giminės ar kaimo istorijų rašymo darbų.
Palinkėkime, kad šis unikalus (tarytum, tai – pirmasis atvejis Lietuvoje, kai apie vieno kaimo gyvenimą parašytos dvi knygos) etnokultūros leidinys susilauktų deramo šalies skaitytojų dėmesio ir įvertinimo. Juo labiau, kad kaip sakydavo Dzūkijos kaimo senoliai, „Saulės ir knygos vienoda paskirtis – šviesti ir šildyti“.
Savo turiniu knyga taip pat yra labai artima po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Petro Jonušo ir Venanto Mačiekaus iniciatyva pradėtos leisti knygų serijos „Lietuvos valsčiai“ kraštotyros ir etnografijos leidiniams. Jau išspausdinta 14 šios serijos knygų. Tai – Sintautai 1996 m., Obeliai 1998 m., Plateliai 1999 m., Širvintos 2000 ., Žiobiškis 2000 m., Lygumai. Stačiūnai, Veliuona, Raguva (visos trys 2001 m.), Seredžius 2003 m., Kvėdarna 2004 m., Papilė 2004 m., Tauragnai, Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Laukuva (visos trys 2005 m.).
Visa tai rodo, kad iki šiol Lietuvoje yra atliktas didelis istorinių ir etnografinių Lietuvos kaimo gyventojų tyrinėjimų mokslinis įdirbis. Nemažai šia tema yra išleistų ir vertingų mokslinių leidinių. Nepaisant to, mokytojos O. Zakarauskienės knyga „Burokaraistis“ yra viena pirmųjų, kurioje taip plačiai aprėpta, atskleista ir aprašyta vieno iš Dzūkijos krašto kaimų, taip pat– ir dalies šio regiono gyventojų istorija bei etnokultūra. Tai didina šios knygos mokslinę bei praktinę reikšmę ir kartu rodo, kad ji yra svarus įnašas į bendrą Lietuvos istorijos, kraštotyros bei etnografijos aruodą.
Prie knygos pasirodymo daug prisidėjo Burokaraisčio kaimo bendruomenė, kraštiečiai ir kiti rėmėjai. Tai – Kultūros ministerija, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, Kultūros ir sporto rėmimo fondas, leidykla „Jandrija“, Varėnos rajono savivaldybė, Varėnos rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos.
Yra prielaidų, kad leidinys nenuguls bibliotekų lentynose. Pastaruoju metu, vis didėjant Lietuvos gyventojų susidomėjimui savo šeimų, kaimų ir miestelių istorijų rašymu, knyga „Burokaraistis“ galėtų būti labai pravarti kitoms gyventojų bendruomenėms. Ir ne vien savuoju pavyzdžiu ar vien edukacine prasme, bet taip pat – ir metodiniu atžvilgiu, ypač visiems tiems, kurie ketina imtis savo giminės ar kaimo istorijų rašymo darbų.
Palinkėkime, kad šis unikalus (tarytum, tai – pirmasis atvejis Lietuvoje, kai apie vieno kaimo gyvenimą parašytos dvi knygos) etnokultūros leidinys susilauktų deramo šalies skaitytojų dėmesio ir įvertinimo. Juo labiau, kad kaip sakydavo Dzūkijos kaimo senoliai, „Saulės ir knygos vienoda paskirtis – šviesti ir šildyti“.
